Katė, kurios reikėjo

Šiame romane perteikiamas nelengvas jaunos moters vidinis virsmas. Po motinos – valdingos, gniuždančios asmenybės – mirties bibliotekininkė Virga Miškinytė ne iškart sugeba suimti save į rankas, tapti atsakinga už savo gyvenimą. Aplinkybės stumia, kad būtų pasirinktas lengvesnis, pasyvusis kelias, bet viduje bundanti jėga neleidžia susitaikyti su neteisybėmis. Romano siužetas rutuliojasi antrojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio pradžioje, kai dar ryški dviejų santvarkų sandūra, iš jos išplaukiantys kontrastai ir absurdas.

AUTORĖS ŽODIS:

Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios. Kaip įdomiai rašyti apie tokią veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena?

Ji neturi svajonių, yra silpna, susigūžusi, baikšti, pasyvi. Ji nieko nenori, nesiekia, neveikia, o tik reaguoja į aplinkybes, pasiduoda kitų žmonių valiai. Priėmusi aukos vaidmenį, traukia skriaudėjus. Galėtų būti graži, tačiau jaučiasi išsigimėlė – tokia kitiems ir atrodo. Deja, panašių – „paprastų“ – moterų aš gyvenime sutinku daugiau nei stiprių, heroiškų išgyventojų.

Betgi teisingai sakoma: paprastų nebūna. Visi esame kuo nors ypatingi, tik ne visada patys žinome ar jaučiame, ne visuomet savo unikalumu pasitikime. Niekuo neypatinga veikėja berašant mano akyse ėmė keistis, gražėti, jos balsas ėmė stiprėti, galiausiai ji ėmėsi veiksmo. Tik tuomet paaiškėjo ir pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti tiek sau, tiek skaitytojui.

Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?